Mano ausyje vienoj – kala repo bytas, kala repo bytas, kala repo bytas.
Mano ausyje kitoj – skrečas suraitytas, skrečas suraitytas, skrečas suraitytas.
Užsimetu ausines, ir klausau aš repo dainą,
mane šiandieną stebi, visi, visi praeiviai .
Saulutė sukas danguje, Tokia graži diena,
mano galvoje kurias lyrika keista,
kurią aš užrašysiu, Visą liaudį užtaršysiu,
Ka.U.eR.V.A. muzika iš Kauno čia yra.
Neduodam niekam kyšių, Nebijokit aš dar grįšiu,
Mano akyse miestas iš spalvotų plytų,
kelias tiestas į visas puses,
Tam nereikia litų biškį šen, biškį ten,
nori darom feat‘a, jei vaizduotėj išlaikyta,
Nes męs turim tai, ko kiti neturi,
Nors galėtų, jei norėtų ne rytojaus dienai atidėtų,
Į pasaulį dar gražiau žiūrėtų,
Yra žmogaus širdy kūrybai visad vietų,
Jei nesėdo ant karjeros – darbas šventė.
Darbininkas maladiec, kai užaugsiu,
toks tapsiu tada bus visiems pizdiec,
Nusijamam ausines dabar, nes ir be jų mūsų ausyse,
mūsų akyse, mūsų galvose, mūsyse,
aptikta muzika vienokia, kitokia. Aha…
Mano ausyje vienoj – kala repo bytas, kala repo bytas, kala repo bytas.
Mano ausyje kitoj – skrečas suraitytas, skrečas suraitytas, skrečas suraitytas.
Šviesių minčių vaivorykšte nušvinta mano rytas,
Kai atsikeliu iš lovos, o ausy jau kala bytas,
Kalavjaus smaigaliu ir mitais išrašytas,
žodžių šeimininkų, jie savo ginklu pasirinko,
vien kūrimo tinklą, audio iš žodžių ir eilučių,
gaudė liaudį kuri snaudė, po žiemos zuikučių,
Bet pabudo, kai paraudę horizontai
pranešė artėjant naują dieną, o saulė liejo spindulius,
po kojomis ant grindinio pastoviai mindomo,
praeivių, pakeliui į studiją, pradėsim be preliudijų.
Vo ir Vinipuxas, jau šiandien pas mus užblūdijo,
medum liežuvį tepa ir vėl kepa savo repą.
O Maxim‘as jau apšilo, prie vinilų į ugnį žibalą pila,
Ir deda kylą trotilo visą į šmotą,
kad nušoktumėt nuo proto,
kad venomis ugnis pulsuotų vietoj kraujo,
Kad norėtumei patirti šitą jausmą vėl iš naujo,
Tau jo saujom atiduodu, Išminčių aruodus,
sodus sultingiausių vaisių, kuriais šiandien aš nueisiu,
O vakarą vėlyvą baigęs jau rečitatyvą, Aš kaifuoju nes…
Mano ausyje vienoj – kala repo bytas, kala repo bytas, kala repo bytas.
Mano ausyje kitoj – skrečas suraitytas, skrečas suraitytas, skrečas suraitytas.
Labas vakaras, kiekvieną kartą sakome,
kai ateiname nurauti jūsų,
Norėtume – prikeltume net čigonų taborą
iš rūsio dėl jūsų, dėl mus supančių. A.
Užduodu klausimą – kur? Jūs atsakote – va!
Kur? Va! Ir viskas tuo jau pasakyta.
Jei reikės ištaškysiu smegenis,
pas ką jų dar liko, su šitu bytu
iš vinilo Maxim‘o kolekcijos kilusiu,
neatsilikit nuo mūsų, pakelkite rankas,
va, štai į šitą pusę, O štai, va tai, matai – lengvai,
jau Kaunas – rauna, Net berniukai maroziukai,
bei jų kalės ir panelės, moka judint sėdynes,
grojant K.U.R.V.A‘i, Prie pulto MaxiJ‘jus, Rolandėlis,
mikrofonai pas Andriuką ir Tomuką,
pas Čarli ir Košmarišką. Siunčiam respektuką,
Kala bytas kaip su plaktuku,
Dar … plius kas čia bus, nuo repo bloga,
o Ka.U.eR.V.A rauna stogą. Stogą? Stogą!