Tai buvo vasaros dangus žvaigždėtas.
Po juo skambėjo daug liūdnų dainų.
Dar buvo tavo rankos lėtos, lėtos
Ir kvapas kūno ir gėlių. Ilgi kaip bangos prisilietimai.
Pagunda pult gelmėn nebeišnert.
O tą akimirką kai keitės likimas,
Aš pamiršau kaip reikia gyvent. Nes viskas ką dariau,
Buvo iš jausmo.
To jausmo, kai naktis
Užtemdė man akis.
Ištrynė man skausmą.
Ir laisvai paleido krist,
Nes viskas, ką dariau,
Buvo iš jausmo.
To jausmo, kai naktis
Atrišo man rankas.
Ir nieko neklausė,
Tik laisvai paleido krist. Jau pasikeitę nepažįstami miestai.
Jau pasimiršę tie veidai, kur ne man.
Bet ar galėčiau dar nors kartą paliesti,
Tą lėtą naktį iki galo išsemt. Žinau gerai, tu irgi šito norėtum.
Mane sutikęs jau nedrįstum paleist.
Nes naktį vieną tokią žvaigždėtą,
Abu pamiršom kaip gyvent. Nes viskas ką dariau,
Buvo iš jausmo.
To jausmo, kai naktis
Užtemdė man akis.
Ištrynė man skausmą.
Ir laisvai paleido krist,
Nes viskas, ką dariau,
Buvo iš jausmo.
To jausmo, kai naktis
Atrišo man rankas.
Ir nieko neklausė,
Tik laisvai paleido krist. Prisilietimai… Ar patikėt gali,
Tai vyksta su mumis.
Aš jau tavoj širdy,
Pasiruošus skrist.